Su Sventemis!

Labai labai sveikinu visus senciu proga :)*

atsisveikinimas

Sielos niekada nemirsta

Lyja. Lasai
Ritmingai
Bar bar
Tuk tuk
Neverk, neverk
Nebijok, nebijok
Tai tik as
Is dangaus
Sugriztu
Pasisveikinti



Souls never dies

It's raining. Drops
Rhythmically
Tik tok
Knock knock
Don't cry, don't cry
Don't be scared, don't be scared
It's just I
From the sky
I'm coming back
To say 'hi'

Mano laikrodziai vis tiki tiki tiki tiksi....

http://www.youtube.com/watch?v=iIyyPsqRweE

Pirmas dalykas yra daina. Jau seniai nebuvau taip isimylejusi kokios nors dainos... Ir ne tik dainos. Nezinau, nezinau. Su juo as laiminga. Kitaip, nei visus kartus  jausmas kitoks. Nebeskraidau, o tiesiog dziaugiuosi, turedama ji salia. nesutirpstu jo glebyje, kojos nelinksta, bet jauciuosi sagi, reikalinga. Ir to man pilnai uztenka, bent jau siuo metu.

Neskaitant nuolatiniu pykciu su savo seimos nariais as gyvenu tikrai gerai. Mano brolis taip erzina mane ir gadina mano gyvenima kad tesniori ji nudobti. Paskambines iskolioja, iskoneveikia visokiais zodziais, o dar ir apskambineja tevus, gimines, nes juk as  pati blogiausia siame pasaulyje ir padariau jam geda pries visa Aglija susidedama su vaikinu is Aldzerijos. O koks skirtumas is kur jis kiles? Jis geras zmogus, o tai ir yra svarbiausia.

Dienas bega greitai. Ne nepajutau kaip atejo vasaros pabaiga. Pas mus silta, nesalta, orai geri, nelyja. Tik kad va, katino dienos baigesi. Dirbu aukle, su Anabelyte, miela mergaiciuke. Myli ir ji mane, ir as ja mylu mylu. Zvirbliukui tik metukai, bet tas zvirbliukas jau gudrus ir auga ne dienom, o valandom.

Pasiilgau savo draugu Lietuvoje. Labai... Visa vasara prabego be ju. Keista, nes taip ner buve. Bet ta tustuma uzpildo maniskis, kuris dabar kaip koks katinas guli salia, apkabines mane per kojas ir uzkises ranka uz nugaros. Snuduriuoja, dziaugiasi, kad sloga baigesi ir kvepuot per nosi gali :) Vis dekoja uz vaistus, kuriuos daviau :)

Labiausiai pasiilgau savo Baiguciuko... Mano mylimiausias suniukas vienas, vien del jos man galutinai plysta sirdis... Dar nesu taip ilgai buvusi viena be jos...

Buckiai mano mergytems: Dzoanytei ir Redutei, taip pat mano mylimiausiam Justukui. Susimatysim :*

Geros dienos, mielieji! Siandienai tiek, nes maniskis zirzia jog toomuch noise ;D Buckiai!

Knock knock

Kartais taip jau būn. Daug betvarkės pas mane gyvenime. Daug minčių, todėl vis ramybės nein rast. Užtat įsimylėjau. Turbūt.

Laukiu nesulaukiu kol teta išvažiuos į Lietuvą. Susirenku šmutkes, ir pas Brigitą. Nes čia kareivinių režimas, o aš dar turiu rast laiko ir darbui, ir draugams, ir dabar - vaikinui. Žmogui, kurio glėbyje užmiegu, pabundu, kuris vidury nakties daro man kavą ar arbatą, kuris rytą keliasi tyliai ir palieka savo raktus nuo buto, kuris visada išklauso, supranta, nesmerkia mano vaikiškumo ir tiesiog būna šalia, kai reikia.

Keista yra nebūti vienai. Kai vis dar nepamirštu Tomo, tikrai keista. Kartais mintyse juos truputį lyginu, bet stengiuosi to nedaryti ir būti laiminga dabar.



Tuos zodzius rasiau jau seniau. Dabar palaimingos busenos sedziu savo naujuose namuose su savo vaikinu ir ziuriu filma. Na, jis ziuri, o as sau ramiai sedziu prie pc ir taip sakant absoliuciai nieko gero neveikiu ir net nesiruosiu veikti. O kam? Tai  buvo gan ilga diena, dirbau, basciausi po Londona su drauge, o galiausiai, kai nusprendziau atsipusti, prisistate mano mieliausiasis ir nedave ramybes su savo istorijom ir demesio troskimu.

Jau pamilau sia sali. Net nebeisivaizduoju saves kitur, kitoj vietoj. Jo namai mieli, man patinka. Kambarys mazas, bet jaukus. O svarbiausia, salia kasnakt miega geras, man artimas ir svarbus zmogus. Svelnus, rupestingas. Nakti snekejomes, ir taip graziai nuskambejo zodziai ''As noreciau, kad butum mano vaiku mama''... Aisku aisku, pirmiausiai mokslai, studijos ir visa kita, zinau zinau jauna kvailiuke esu, noriu begt ir skubu gyvent, bet tokia jau as esu ir svarbiausia, kad as esu laiminga! Ne ne, pilvuko neauginu, vaikucio nelaukiu, na, nebent Brigitos, bet jau septyni menesiukai jai ir jos pilvukui :)

Siaip tai cia pagaliau grazus orai ir saulute nebenusileidzia is dangaus  zemyn, tai gerai. Nes pasiilgstu kartais to tokio Lietuvisko oro, kai karsta, leki i papludimi, issitiesi sauleje ir nedarai nieko. Va.



Vis nepabaigiu sio iraso, vis neprisiruosiu. Ka tik su Brigita pavalgem balandeliu. Uzkirtom lietuviskai ir stipriai. Lauke vel islindo saulute, nelijo, bet diena apsiniaukusi buvo. Mintys sukasi tik apie ji, bet stengiuosi nebegalvoti. Nes galvojant sunku, o dar kai zinau kad si naktis bus be jo...

DIenos bega greitai. Vasara jau i pabaiga... Ziuresim, ka atnes ruduo, kai pasibels i duris.
Iseinu su taika, su taika ir sugrisiu.
Buciuoju, apkabinu, iki kito susirasymo.

Baltos mergaites baltos mintys

O stai ir as!

Išties, visai čia ne pasirodyti ar pasimaivyti atėjau, bet kadangi čia toks įdomus reikalas, reik pasirodyt, kas per viena esu.

Paprasta, tikrai neypatinga, didelių skruostukų, šviesių plaukų, šviesaus veido, žalių akių mergyčka ir tiek. Lietuvoj, kiek save pamenu, visada buvau ta tokia paprastutė kukli mergaičiukė, dažytis aš nemėgstu, na, nebent lūūūpas. Tai ir buvau pilka pelytė, niekam nesvarbi, niekam neįdomi, niekam nereikalinga. Komplimentai tik fyfutėms ir toms, kurioms vieta ant žurnalų viršelių. O man, paprastutei mergaičiukei, nieko tokio gyvenime negirdėjus nieko galbūt ir nereikėjo.

O tada aš atvažiavau čia. Išties, Angliją kartais norisi palyginti su kitu pasauliu. Tiek komplimentų, kiek aš čia išgirdau per 38 dienas, turbūt, negirdėjau per visą savo gyvenimą. Aš ir miela, ir graži, ir draugiška, ir žavi, ir linksma, ir mano skruostukai mieli, ir mano šukuosena faina, o akcentas panašus į olandės ar amerikietės - nei vienas čia sutiktas nepasakytų, kad aš lietuvaitė! Nebūna dienos, kai neišgirsčiau gero žodžio. Kartais tai tebūna gatvėj sutiktas nepažystamasis, kuris brūkšteli per ranką ir man atsisukus pasako ką nors mielo. Kartais tai draugai ar draugų draugai. Čia žmonės šiltesni, jiems negaila gražių žodžių, jiems visiškai negaila pirmą kartą matomai merginai nupirkti kavos ar šiaip kokio nors gėrimo. 

Lietuva, bent dabar, man atrodo šiek tiek per daug paniurusi. Gyvendama ten niekada nemylėjau savęs, na, gal tik trupučiuką, o čia aš save pamėgau. Nebebijau būti tuo, kuo esu - nebegalvoju, ką pamanys kiti, elgiuosi laisvai, nesuvaržytai, per tą pusantro mėnesio supratau, kokia daugybė žmonių dabar supa mane ir kaip gera su jais. Namo nereikia eiti, nes kas vakarą draugės vaikinas parveža iki pat namų. Nepasitiki, sako, čia naktimis gatvėse visokie klaidžioja. Ir man gerai, ir visiems gerai.

Aišku, kad aš myliu Lietuvą ir visa širdimi ja didžiuojuosi. Kartais. Kai ji to verta. Jau minėjau, bet pasikartosiu - I like England, but I love Lithuania. That's the difference. 

Ir šiaip, tokiomis akimirkomis kaip ši, kai grįžti namo po ilgos dienos, visas kupinas gerų emocijų, šypsenų, gražių žodžių, apkabinimų... Juk taip gera, taip smagu širdy. Norisi tik šypsotis ir net užmiegant šypsaisi.

Tikiu, kad ir Lietuvėlė atsigaus, kad ir Lietuvoje išmoksime dovanoti geras emocijas, šypsenas... Tik jaučiu, kad mano vieta čia, kad man čia gerai, labai gerai, kad čia atradau save, tą savo dalį, kurios taip ilgai ieškojau. Čia jaučiuosi pilna, jaučiuosi savimi, esu tuo, kuo noriu būti ir nebebijau kitų nuomonės. Ne ne, neskatinu bėgti iš Lietuvos, tiesiog kažką reikia daryti. Nes taip, kaip yra Lietuvoje, nėra gerai ;/

Tai ką, gana čia pliurpsėti, eisiu miegoti ;)

Good night sleep tight!

Parsirandu iš tolimų kraštų

Tai kaip ir... dingus buvau. Matyt, pakeitus aplinką... norėjosi atsipūsti ir nuo rašymo. Pas mane šiuo metu tikrai ne ankstus metas, beveik pirma valanda nakties, youtubej sukasi svetimas dar negirdėtas (bet visai limpantis) playlist'as, ir atleiskit už pusę lietuviškų ir puse ne raidžių, nes per visą tą mėnesį čia dar nė karto nerašiau su lietuviškomis ko nors ilgesnio nei "Ką tu veiki, ar išlysi laukan?".

Gerai, gerai, apie viską nuo pradžių. Visiems atrodo, kad turėtų būti lengva čia įsikurti tačiau deja deja, jie labai klysta. Ech, kaip sunku lietuviškai rašyti dabar! Pirmas dalykas čia reik daug dokumentų ir panašiai, truputį sufailinau su savo studijom tai kaip ir turėsiu laisvus metus. Bet nepergyvenu, gal ir gerai, pati to noriu, tik vis atsisakinėjau dėl tėvų ir jų nuomonės. Bet dabar išdrįsau padaryti tai, ko pati noriu - bus kaip bus, bet už riziką niekas nemuš. Juk nesiruošiu visai nebesimokyti, dėl metų vienų ar dvejų niekam blogiau nebus.

Tik kad va, čia, kur gyvenu, ilgai būti negalėsiu. Reikia savo namų... O tai ką uždirbu - to net grąšiais nepavadinsi, deja. O kaip suktis... Ačiū Dievui kad yra Brigita. Dykai į savo kambariuką priims! Glausimės, aišku, ne rojus, bet visgi nevarys į gatvę ar į Lietuvą niekas. O paskui gal jau bendrabutis ar kas nors savo. Žiūrėsim, matysim, kaip čia bus. Bet bus gerai, aš tikiu.

Pirmos dienos čia keistos. bendravau tik su penkiolikine Laura, keistas žmogus, bet kadangi mano brolienės giminė ji, tai ir bendravau. per ją susipažinau su kitais žmonėmis, savo amžiaus, tai dabar jau nebe dešimtą grįžtu namo, o tokiu metu, ir nebe pareinu, o iki durų parveža. Net Tautvydas turbūt stebisi, kai tyliai parslenku, nusiaunu batus ir pištų galiukais tipenu į savo kambarį, tylutėliai atsidarau duris ir jeigu niekas namie nesubruzda tai su pasitenkinimu uždarau duris ir nuvargus griūvu tiesiai į lovą. Ach tas Londonas!

Gyvenu ne centre, jei kam smalsu, o pakrašty, Walthamstow. Nors su metro Blackhorse Road station man arčiau namų. Bet ką čia. Veiklos užtenka. Žmonės faini. Tik va, kad bičų per daug turiu. Visi čia juodčkiai ir babajai mėgsta prisiknist prie manęs. O aš iš to mandagumo dar neįpratau kokios nors riebios frazės mestelt ir pasipūtusi nueit. Tai ir turiu dabar Ken, Prince, Ibz... Kiti neprisiprašė mano numerio.

Bet irgi nesureikšminu. Kadangi dėmesio negauna, anksčiau ar vėliau patiems nusibos :) O taip, aš pozytivi!

Daugelis klausi, ar man čia patinka. O ko gi turėtų nepatikti. Man čia gražu, man patinka parkai, jų atmosfera, patinka žmonės, jiems dažniausiai patinka mano akcentas. Ir aš patinku su savo baltumu, nes visi čia tokie įdegę arba iš prigimties baltos odos neregėję.

Vakar gavau darbą. Auklės. Moka grąšius, bet vis geriau nei nieko. Auklytė, metukų mergytei, mulatei. O jau gražumėlis vaiko! Dar kai laukiau jos mamos, kažkaip toptelėjo galvoj mintis kad vaikas nebaltas bus. Ir ką jūs manot? Nuojauta nesuklydo.

O šiandien va su Brigita įsišnekėjom ir sutarėm kad su ja gyvensiu. Tai drįsčiau teigt kad nuskilo, nuskilo...

Kažkaip šįvakar atslūgo įtampa. Labai nerimavau dėl to, kaip teks gyvent po vasaros, nes nestudijuosiu, o manęs čia laikyt - nenori. Bet dabar jau viskas susitvarkė. Rodos, net kvėpuoti lengviau. Darbas yra, vieta kur gyventi yra, ko ir betrūksta iki pilnos laimės.

Londonas. Dabar tai mano namai. Ar bent jau labai noriu, kad būtų. Patinka man čia, išties, labai patinka. Žmonės, aplinka... Pamilau vietą, kaip nekeista. Daug pasaulio mačiusi esu, bet kažkoks kitas jausmas būti čia. Kvėpuoti šiuo oru, dieną girdėti ledų automobilio melodiją, naktį būti pakeltai policijos sirenų ar rytą būti prikeltai šiukšliavėžių. Rodos, net nebegalėčiau be viso šito.

Aišku, ilgu šeimos, draugų... Bet tas ilgesys... Dar nėra toks stiprus. Pakolkas jaučiuosi laiminga ir man to gana.

Iš už lango sklinda maloni vėsuma. Labanakt, mažučiai. Sapnuokit šiltus lietuviškus sapnus. Visada kai paklausia kur geriau, čia ar Lietuvoj, atsakau, kad "I like England, but I love Lithuania". Lietuvė iki pat kaulų smegenų, tiesa?

Eisiu ir aš dar trupučiuką panaršyt internete, o po to jau į lovą. Pirmą kartą miegosiu tokia ramia širdimi.
Pagaliau.

Linkėjimai Lietuvai, mano tėvynei, mano šaliai.
Iš visos širdies.

xoxo

Niom niom vasara

Iiiir man tipo tipo reiktų mokintis istoriją... Bet... Pasidalinsiu labai labai paprastu ir skaniu receptuku. Vasarišku. Kiemo darbininkai sakė, kad galutinis rezultatas net kvepia kaip vasara. Tai va.

Jums reikės:

• Pieno
• Cukraus
• Miltų
• Kiaušinio
• Braškių

Gaminimas:

Pirmiausia pasiimame produktus, reikalingus tešlai

Juos, bent jau aš, maišau tokia tvarka - dedu tris kupinus šaukštus miltų į dubenį, tada įdaužiu kiaušinį ir maišau visą šitą masę, kol miltų lieka nebedaug. Tada pilu pieno ir dedu cukraus - pieno pilu tol, kol tešla pasidaro skysta, tinkama kepti lietiniams.

Į keptuvę pilu aliejaus, labai nedaug, kad pasiskirstytu po visą, gerai pakaitinu ir kepu.

Tuo tarpu, kol kepa blynai, nusiplaunu iš daržo parsineštas braškes

Čia jų daugiau, negu aš panaudojau, bet juk braškės skanios ir taip :) Jas sutrinu, įdedu truputėlį cukraus.

Blynus nepamirštu apversti, verčiu į lėkštę, ir truputėlį atvėsusius sulankstau į trikampius, dedu į lėkštę, pilu trintų braškių, ir - skanaus!

Jau buvau pasiilgusi tokio maisto! O istorija... ech. Anksčiau ar vėliau teks pasimokyti ;/ Ir sėkmės visiems, kurie rytoj taip pat laikys egzaminą ;)

Nothing but everything

Kartais būna labai sunku. Po tiesiog tobulų mėnesių kartu aš vėl... viena. Klausiu savęs, kodėl tiek daug kartų bandžiau jį atstumti, jeigu jis man toks brangus. Bet nežinau. Tiesiog niekas neužgydo mano širdies, niekas neištrina praeities iki galo. Ir būdama su juo, aš vėl, vėl ir vėl mintimis sugrįžtu į praeitį, į tas tobulas akimirkas su savo pirmuoju...

Keista. Keista po tiek laiko vis dar prisiminti jį. Prisiminti kai kurias smulkmenas. Prisiminti, kaip į jo delną įspraudžiau raktų pakabuką. Jo pasakytus žodžius, frazes, lūpas ant mano lūpų. Ar kas nors, kas nors šiame pasaulyje sugebės jį ištrinti? Pakeisti? Ar kas nors padės pamiršti jo vardą, pavardę, telefono numerį, jo daiktus, jo namų kvapus. Kartais atrodo, kad vis dar pamenu kiekvieną smulkmeną. Kaip buvo apstatyti kambariai, kokios spalvos buvo baldai, daiktai, rodos, pamenu, net kokios spalvos buvo mūsų patalynė...

O tada atsirado Jis. Kažkada prašė jo vardo neminėti. Bet po velnių, kodėl turėčiau slėpti? Atsirado Tomas. Kodėl prasidėjau su juo? Galbūt buvau pavargusi nuo buvimo vienai. Galbūt reikėjo glėbio. Viskas tebuvo žaidimas, tebuvo buvimas kartu dėl buvimo, kol vieną rytą pabudusi, supratau kad man tai - šis tas daugiau. Kad ilgiuosi jo kiekviena savo kūno ląstele. Kad tik su juo pamirštu savo praeitį. Kad myliu. Kad vėl myliu.

Bijojau. Kadangi pabaiga buvo nulemta iš anksto. Nuo pat pirmos dienos kartu pabaiga buvo aiški. Aš išskrisiu, jis liks, gyvenimo keliai pasuks skirtingomis kryptimis. Buvo skaudu nuo pat pradžios, bet pasidaviau tai srovei. Nesipriešinau. Buvau, buvau laiminga. Vėl laiminga po tokio ilgo laiko tarpo.

Ir kai atėjo laikas pasakyti "sudie", supratau, kad negaliu. Kad man per sunku. Paleidžiu jį. Stengiuosi nesigręžioti į tai kas buvo. Stengiuosi nežiūrėti atgal. Pažįstu save, velniškai gerai pažįstu save ir žinau, kad negaliu vėl taip suklupti. Tačiau vėl skęstu...

Maniau, bus lengviau. tikėjausi, kad bus skaudu, tačiau negalvojau, kad vėl atsidursiu toje duobėje, kai nebesinori nieko. Kai neturi jėgų ką nors daryti. Kai vargina net kvėpavimas. Tačiau aš vėl ten pat. Gaila, kad šįkart tikrai ne laiku.

Tada buvau moksleivė. Jokių egzaminų, nieko. Nereikėjo galvot apie ateitį. Tačiau dabar turiu tvarkyti dokumentus, ieškotis darbo, ruoštis egzaminams. O aš vos prisiverčiu rytą pabusti. Bandau dirbti, tačiau viskas velniškai sekina. Bandau džiaugtis, tačiau velniškai sunku. Bandau susikaupti, tačiau nepajėgiu. Bėgu nuo žmonių. Nuo draugų. Apsimetu vos prašnekančia, kad tik išvengti bet kokio pokalbio telefonu. Galiausiai juos vėl išjungiu. Ignoruoju žinutes. Tyliai svarstau, gal tyčia taip elgiuosi. Gal tyčia bandau viską sugadinti, kad likti čia, Lietuvoje, su juo. Tačiau puikiai suprantu, kad tai taipogi ne išeitis. Kad čia, net su juo, niekada nebūsiu iki galo laiminga. Ir vistiek nepajėgiu plaukti. Vis tiek nepajėgiu pakilti. Vis tiek skęstu.

Išties, su Tomu buvo visko. Buvo pykčių. Buvo gražių akimirkų. Buvo principų, buvo kompromisų. Matyt, toks jau tas gyvenimas - niekada negali būti pastovus, net jeigu mums to ir reikia. Buvo laikas, kai galvojau apie Adomą ir lyginau juos. Nepasakyčiau, kad jie labai skiriasi. Galbūt tiesiog Adomas buvo per daug pasiaukojantis, tiesiog suprasdavo mane iš pusės žodžio ir nereikėdavo nieko daugiau. O Tomas per dažnai klausdavo "kodėl". Tačiau abu mokėdavo stipriai apkabinti. Abu mokėdavo laiku pabučiuoti, pažvelgti į akis. Ir galbūt su Adomu galėdavau šnekėti kiauras naktis, galbūt jam nereikėdavo nieko daugiau, tik gulėti kiaurą parą apsikabinus, tačiau Tomas turėjo savo žavesio su tuo nenustygimu vienoje vietoje. Jie skirtingi kaip diena ir naktis. Tačiau kartu ir tokie panašūs, tarsi būtų nulipdyti iš vieno molio.

Jei galėčiau rinktis, klausia manęs draugė, su kuriuo būčiau? Jei dabar galėčiau turėti bet kurį iš jų, su kuriuo būčiau?

Svarstau. Mąstau. Ir suprantu, kad nebūčiau su nei vienu. Kodėl?

Adomą pažinojau tada. Prabėgo jau daug laiko. Prabėgo beveik... trys metai. Jis kitoks. Nebe toks pats, kokį pamenu. Galbūt šiek tiek svetimas man. Ir jeigu aš mylėjau TĄ Adomą, nereiškia, kad gebėčiau pamilti ir šį.

Tomo niekada nepažinau iki galo, nes jis pats neleido man jo pažinti. Jis vis dar yra didelė paslaptis, vis dar nesuprantu jo iki galo. Ir kartais pagalvoju, kad su juo sunku ne ką mažiau negu be jo.

Atsakau, kad būčiau viena. Draugė juokiasi. Sako, kad esu kvaila, nes myliu abu ir nei vieno nesugebu paleisti. Galbūt ji teisi.

Jaučiuosi labai išsibarščiusi. Rytoj suknistas matematikos egzaminas, o be miegojimo ir valandžiukės lauke nieko daugiau ir nenuveikiau. Na, kėpsojau prie pc ir tiek. Reiktų susikaupti, ruoštis, pašnekėti su brolio žmona, suderinti reikalus dėl UK, tačiau neprisiverčiu pajudėti. Žmonės vargina. Norisi vienumos. Užsidaryti, pasislėpti, kaip tada, prieš dvejus su puse metų. Atsigulti ir niekada nepabusti.

Keistas tas gyvenimas. Duoda žmones tada, kai mums jų reikia. Tačiau kai tik tampame pakankamai stiprūs keliauti vieni, mūsų pakeleivius nuveda į šalį. Mano stotelė ilgesys. Įdomu, kada atvažiuos autobusas. Įdomu, kur jis nuveš. Nes šiuo metu esu nepajėgi eiti.

Reikia kažko, kas padėtų susidėlioti save. Tačiau kaip ir... nieko nėra. Kaip visada. Savi nesupras. Svetimi nesupras. O tai, kas viduje, velniškai slegia. Rodos, kas tie išsiskyrimai. Nothing. Bet kartu ir everything. Nes kad ir žinant jog gyvenimas ties tuo nesibaigia, širdį skauda.

Laikas užgydo žaizdas. Tačiau randus vis tiek palieka. Tai žinau daug geriau, nei norėčiau žinoti.

Kai susirinksiu save iš tūkstančio šukelių, aš grįšiu stipresnė, nei išėjau.

Guitar, guitar

Žadėjau, bent kažkam, paskelbti laimėjusį darbą - darbą žmogaus, į kurio rankas atiduosiu gitarą :) Atleiskit, kad teko luktelėti ilgėliau - savaitgalis išpuolė labai užimtas, ir niekaip nespėjau įdėti darbo bei parašyti, kodėl pasirinkau šį darbą :)
Taigi, manau, kad šis darbas pasirodė man labiausiai artimas. Artimas pasirodė ir žmogus, į kurio rankas iškeliaus gitara. Atiduodu gitarą ramia širdimi - tai ir yra svarbiausia :)

Malonaus skaitymo :)

Labas,

Kai pamačiau Tavo įrašą, be galo nustebau... Kaip galima dovanoti tokį daiktą, kaip gitara? Juk instrumentas, bent jau man, yra tas pats, kas dalelė sielos! Juk tu juo groji, tavo pirštų pagalvėlės kasdien liečia stygas, tavo ausis pasiekia tų stygų muzika – kaip galima savanoriškai to atsisakyti? Juk gitara kaip vaikas, kitas juk nepakeis buvusio prieš tai....

Bet svarbiausia ne tai – aš labai nudžiugau. Gitara jau seniai sukosi mano mintyse. Groti išmokau prieš trejus – ketverius metus, tačiau nuosavo instrumento taip ir neįsigijau. Vis skolinuosi iš draugės, mokytojos... Muzika man yra šis tas daugiau nei vien tik laisvalaikio praleidimas, tai ir nusiraminimas, ir poilsis, ir būdas išreikšti save, savo emocijas...

O mano gyvenimas – ne iš lengvųjų. Išties, gitara man jau seniai įgavo kitą prasmę negu vien tik gitara. Šis instrumentas visuomet buvo mano brolio svajonė. Deja, mano brolis žuvo autoavarijoje. Rodos, kasdienybė, tačiau net žinojimas, kad daugybė žmonių taip miršta keliuose nepalengvina to skausmo.  Širdį vis tiek drąsko ilgesys. Ir kai matau ką nors grojant, visuomet prisimenu jį. Kartais atrodo, kad jeigu turėčiau gitarą, galėčiau pagaliau įgyvendinti tai, ko nespėjo jis. Juk visada taip buvo – vyresnysis brolis ir jaunesnioji sesutė. Iki vieno vakaro, nepasirinkto saugaus greičio, nesuvaldytas automobilis ir viskas. Nebėra.

Pamenu, kaip verkė mama, tėtis, kaip verkėm visi, kai sužinojom, kas nutiko. Mama suklupo tarpduryje. Teta, kuri pranešė šią baisią žinią, bandė ją pakelti.  Teta dirbo klinikose, priėmime, į kurį ir buvo atvežtas mano brolis. Atvežtas dar gyvas, tačiau greitai jo siela iškeliavo kitur.

Kodėl aš noriu gitaros? Nes tikiu, kad šis instrumentas padės man susitaikyti su tuo, kas nutiko. Tikiu, kad padės brolį prisiminti ne su ašaromis, o su šypsena. Taip pat žinau, jog tau irgi yra tekę išgyventi panašią situaciją, laidoti savo brolį, todėl tikiu, kad puikiai suprasi mane. (Apie tavo brolį papasakojo Simona, kuri ir parodė man šį įrašą)

Nežinau, ką dar parašyti – čia nėra penkių šimtų žodžių. Galbūt išties davei per didelius rėmus, nes ne visada reikia daugybės žodžių pasakyti visai esmei. Tiesiog aš jo pasiilgau labai pasiilgau, norėčiau nesiilgėti, bet negaliu. Norėčiau tą vakarą būti buvusi kartu su juo, nesvarbu kur – toje mašinoje, jo kambaryje ar svetainėje prie televizoriaus. Tačiau laiko negaliu atsukti. Galiu tik gyventi toliau ir optimistiškai žvelgti pirmyn – siekti karjeros, siekti išsilavinimo, siekti gitaros.  Žinoma, galiu ir nusipirkti ją, tačiau kodėl gi nepasinaudojus proga gauti kažką, kas be medienos ir stygų turi dar ir prisiminimus?

Tai, manau, kad daugiau nelabai turiu ką ir pasakyti. Tikiuosi, turbūt kaip ir visi kiti, gauti šią gitarą. Nepyk, kad nėra tos apatinės žodžių ribos. Tačiau jau pritrūkau žodžių, o kvailysčių rašyti – nenoriu.

Su pagarba,

Kamilė 

short

Tai ką, vėl į kirpyklą ;D Šįsyk nutempė mama :) Įvertinimui - kaip atrodžiau diena prieš, ir tik tik grįžusi iš kirpyklos ;)

Diena prieš 

Tik tik grįžus iš kirpyklos

O šiaip, jaučiuosi daug geriau su trumpais plaukais ;) Svarbu, man gerai :)

Really boring day

My little friend FLOWER CAT. 

Angelai moka būti tarp mūsų

Laba diena, aš esu Eglė. Labas, aš Jolita. Tai tebuvo keletas frazių, keletas žodžių, keletas šypsenų, tik du apsilankymai, o kiekvieną laisvą minutę savo širdimi aš ten, tarp Kauno klinikų sienų, kiekvieną laisvą minutę savo viduje kūrenu viltį ir tikiu, tikiu, kad viskas bus gerai. Juk privalo.

Augustė. Tokia maža maža ir trapi. Jos kepurytė, šypsena, maži greiti žingsniai link mamos, kai ateinu. Bijo, žinau, bijočiau ir aš. Kai tu toks mažas, pasaulis atrodo didelis didelis. O kai tu toks mažas ir dar sergi, pasaulis atrodo dar ir grėsmingas. O juk saugiausia vieta pasaulyje yra mamos glėbys. Pati šilčiausia, patogiausia ir geriausia vieta yra mamos glėbys.

Nežinau, kiek gero padariau surinkdama visus tuos žaislus ir nuveždama Augustei bei Jolitai. Keletas drabužėlių galbūt pravertė jei ne Augustei, tai kitiems skyriaus vaikams, kurių, kaip Jolita sakė, šiuo metu gana daug. Ypač mažų. Gal ir negerai, kad žaislų tiek daug - keletas didelių maišų. Nežinau, tiesiog norėjosi tam mažam angeliukui padaryti nors šiek tiek džiaugsmo. Suteikti nors šiek tiek laimės.

Išties, labai didelį įspūdį paliko Augustės mama Jolita. Tokia... labai paprasta ir kalbi moteris. Kovotoja. Žiūrint į ją, klausant jos pasakojimų aš vis svarstau, iš kur tiek jėgų. Pajuodę nuo nemigos akys, pavargę rankos, tačiau kažkas jos viduje vis rusena ir verčia nepasiduoti. Išsilavinusi, rimta, atkakli - toks mano pirmas įspūdis. Ir Augustės likimas man rūpi ne tik todėl, kad su panašia situacija teko susidurti artimųjų rate, tiesiog mane galutinai papirko pokalbis su mama. Tas atkaklumas, ta kova dėl vaiko, neužgesinamas tikėjimas, visada vėl atgyjanti viltis ir begalinė meilė tam mažam angeliukui, kuris antru apsilankymu glaudėsi prie peties ir pamažėle užmigo.

"Jei paukščiai trenkiasi į langą tai blogas ženklas". O aš netikiu, netikiu! Tegul ir blogas ženklas, bet ne jums. Jūs kovosit, ir nugalėsit.

Dabar pamąsčiau, kaip gaila, kad nenufotografavau angeliuko su savo Mamyte. Mamyte iš didžiosios raidės, nes toli gražu ne kiekviena mama taip rūpinasi savo vaiku. Tikra Mama, nes jai dukrelė ir jos sveikata yra aukščiau viso kito.

Tačiau aš dar spėsiu. Dar liko keletas žaisliukų ir nuotraukų albumas, juos teks nuvežti vėliau. Dar kartelį pamatyti Augustės šypseną, pašnekėti su Jolita - vien pabūdama su jomis aš pasisemiu stiprybės. Tiesiog viduje užsidega noras kažką daryti ir padėti.

Žemėje yra angelų. Angelai moka būti tarp mūsų. Du tikrai pažįstu. Tai didelis angelas Jolita, ir mažas angelėlis Augustytė. Ir joms viskas bus gerai. Privalo būti.

Tikėkime visi kartu.
Kuo mūsų daugiau, tuo mes stipresni.


Padėti galima paaukojant pinigų Augustės gydymui.

Augustės mama Jolita Matkevičienė

Sskaita LT077044060007817784,

AB SEB  bankas, banko kodas 70440,

pavedimams iš užsienio reikalingas SWIFT kodas - CBVILT2X

​

Pinigus galima pervesti ir naudojantis PayPal sistema:

mjoli17@yahoo.com

http://www.augustei.eu/ - Augustės internetinis puslapis

https://www.facebook.com/groups/328947507169035/ - Augustės grupė facebook'e

Augustytė

Štai tokį skelbimuką šiandien iškabinėjau mokykloje:

Aišku, Jūs neatnešite pas mūsų socialinę darbuotoją žaisliukų ar kitko, tačiau materiališkai padėti tikrai galite. Kas pervedinėsite iš užsienio, yra PayPal sąskaita, tačiau jos informacijos ieškokite grupėje.

Būkime geresni.

Būkime tvirtesni.

Būkime kartu.

Kartu mes galingi.

Stiprūs.

Nenugalimi.

https://www.facebook.com/groups/328947507169035/

Iškeliauju... Bet turiu ir kai ką Jums!

Tai ką, pavasaris. O aš jau beveik kraunuosi lagaminus ir ruošiuosi savo studijų laikotarpiui... Dar tiksliai nenusprendžiau, likti mylimoje Lietuvėlėje, ar visgi krautis lagaminus ir skristi į Coventry University. Bet čia jau mano dilema dilemėlė :)

Aišku, turiu daaaaug daiktų, kurių nesivešiu su savimi. Tai, pagalvojau - gal kam reikia?

1. Gitara.

Viskas ką Jums reikia padaryti, jei norite gauti šią gitarą dovanų (pridėsiu ir šiek tiek aptrintą storą juodą dėklą) - tai parašyti man 500 - 2500 žodžių esė/BetKoksKitasŽanras kūrinuką, kodėl būtent Jums turėčiau ją atiduoti. Rinksiuosi pati iš visų gautų kūrinukų, atiduosiu pačiam geriausiam :) Aišku, niekada neatsisakau šokolado ir guminukų, bet čia jau nėra būtina sąlyga, na, nebent norite bent kažkaip atsilyginti, nes aš, visgi, šią gitarą pirkau, ir ne dešimt litų už ją mokėjau :)

Tekstus siųsti el.p. stiklo.sesuo@gmail.com, temoj įrašykit konkursui dėl gitaros, kad nesusimaišytų. Laikas - iki 2012 birželio 1 dienos :)

2. Knygos. Jų ne viena :) Kadangi mėgstu skolinti knygas, sąrašą kartas nuo karto papildysiu:

Naujos knygos:

• "Attractive English" (mokomoji knyga anglų kalbai, labai nedaug joje rašyta [sumąsčiau vėliau, jog geriau rašyt į sąsiuvinį, o knygą palikt kitiems], deja, kas buvo pridėta kompiuteriui esu pametusi, bet visa kita tvarkoje :) )

Senos knygos:

• Antonis Berdžesas „Šekspyras“
• Onorė de Balzakas „Tėvas Gorijo“
• Johana Spiri „Heida“
• Jonas Svensonas „Nonis“
• A.Diuma "Trys muškietininkai"
• Juozas Baltušis "Sakmė apie Juzą"
• Lazdynų Pelėda "Stebuklingoji tošelė"

Dėl knygų galim tartis taip - arba visas nebrangiai galiu parduoti, arba galiu ir dovanot, jei susimokat už siuntimo išlaidas. Jei yra norinčių, galim Kaune kur nors susitikt ir perduočiau. Kartais ir Vilniuj, bet čia jau reikia derint labiau. Kaip minėjau pradžioje, šokoladą aš mėgstu, o jeigu didelis "Milka" šokoladas arba "Rafaelo" dėžutė, tai žinokit ir visas knygas aš dovanoju. ;D

Adresas:

Eglei Lukošiūtei

Nevėžio g. 16

Babtai, Kauno raj.

LT-54330

3. Katinas. Kaip bebūtų gaila, bet šis gražuolis ieško... Naujų namų. Meilus, draugiškas, švelnus, pūkuotas, reikalaujantis dėmesio, tvarkingas. Kovo 25 atšventė savo pirmuosius gyvenimo metus. Atiduosiu tik į labai rūpestingas rankas.

tip tap pavasaris

Ir jūs žinot, aš vėl tikiu. Keista, ar ne? Ir tikiu tik vieno žmogaus dėka. Jo glėbyje galiu pasislėpti. Jo glėbyje jaučiuosi saugi. Jo rankos, jo pirštai tarp mano pirštų... Meh, juk tiek nedaug man tereikia, kad būčiau laiminga. Kiekviena šita smulkmena, kiekvienas jo prisilietimas mano viduje uždega dar vieną laimės žvakutę.
Mano tėtis man pasakodavo istoriją apie žmones. Jie - tarsi šventyklos. Išgyvenimai - tarsi vienuoliai. Jausmai - tai žvakelės. Ir kiekvieno žmogaus viduje, toje šventykloje, tos žvakelės dega. Kartais vienuoliai jas užgesina. Kartais pakeičia naujomis. Tai štai. Buvimas su Juo mano viduje atneša daug mažyčių laimės žvakučių.
Ir šįkart aš nenoriu paleisti to, ką likimas man davė. Nė už ką.

O šiaip jau, jeigu labai rimtai, tai aptingau paskutiniu metu. Reiktų daryti skaidres, nes jau trečiadienį jų reikia, bet doooh, tempiu paskutinei minutei :>

Labanakt, pasauli. Labanakt, katine, snaudžiantis ant mano kelių, ir kate, snaudžianti man už nugaros.

Sleep tight.

One f*cking awesome evening

Štai kas būna kai draugei leidi daryti nesąmones su savimi... O aš prašiau kad mane gražią padarytų... Tai ką, miau, pasauli!

P.S. Mes pačios žinom kad esam nesveikai faini niekad nesubręstantys padarai ;D*

Mano mylimiausių visų laikų filmų sąrašas

Štai ir pristatau. Gal ne visus surašiau,bet per porą metų jų jau nemažai prisirinko :) Vis žadu žadu kada pati aprašyt, kodėl patiko, kodėl ne ir pan, bet va, vis laiko pritrūksta :) Gal kada nors!

1. 12 įtūžusių vyrų
2. 21
3. 21 gramas
4. Ali Zoua: Gatvių princas
5. Amelija iš Monmartro
6. Amžinieji Takiai
7. Angelų miestas
8. Auksinis kompasas
9. Aš buvau čia
10. Aš esu Deividas
11. Aš esu Semas
12. Baladė apie Džeką ir Rožę
13. Basomis per grindinį
14. Belaukiant amžinybės
15. Berniukas dryžuota pižama
16. Brangioji Hani
17. Brangusis Džonai
18. Burleska
19. Dainuok
20. Dirbtinis intelektas
21. Džonas Q
22. Džordžijos taisyklės
23. Fido
24. Flika
25. Flukas
26. Forestas Gampas
27. Gal tai - meilė
28. Galva į sieną
29. Geišos išpažintis
30. Gruodžio berniukai
31. Gyvenimas yra gražus
32. Haris Poteris
33. Hačiko: šuns istorija
34. Hugo išradimas
35. Ieškantys laimės
36. Jungtinės Lylando valstijos
37. Juno
38. Juodoji gulbė
39. Kaip prisijaukinti slibiną
40. Kalmaras ir banginis
41. Kalmaras ir banginis
42. Keista Benžamino Batono istorija
43. Keith
44. Kendi
45. Kita žemė
46. Koko prieš Šanel
47. Kur nuneša sapnai
48. Kvaila, beprotiška meilė
49. Kvepalai: vieno žudiko istorija
50. Kviečiame pas Railius
51. La Troškinys
52. Laiškai Džiuljetai
53. Laumės vaikas
54. Laumžirgis
55. Ledinukas
56. Lilija amžinai
57. Lylando Jungtinės Valstijos
58. Lūšnynų milijonierius
59. Mano numeris ketvirtas
60. Mano sesers globėjas
61. Mano vardas Khan
62. Marlis ir aš
63. Mažojo skarmaliaus daina
64. Meilutė
65. Milijonai
66. Milkas
67. Muzika, suradusi mus
68. Myliu Tave, Paryžiau
69. Namo istorija
70. Narnijos kronikos
71. Neliečiamieji
72. Nuostabus protas
73. Nuotrauka per valandą
74. Oliveris Tvistas
75. P.S Myliu Tave
76. Pabėgimas iš Šoušenko
77. Pagal Gretą
78. Palaidotas gyvas
79. Palikti sniegynuose
80. Pano labirintai
81. Pasiimk mano akis
82. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
83. Paveldėtojai
84. Pianistas
85. Po vienu stogu
86. Po vienu stogu
87. Prieglobstis
88. Prisijaukinimo menas
89. Prisimink mane
90. Pykšt pokšt tu negyvas
91. Raudonkepuraitė 2011
92. Rio
93. Septyneri metai Tibete
94. Sidro namų taisyklės
95. Skafandras ir drugelis
96. Skrydis virš gegutės lizdo
97. Skubėk mylėti
98. Socialinis tinklapis
99. Solistas
100. Street dance
101. Svajotoja
102. Svynis Todas: demoniškas Flyto kirpėjas
103. Tarnaitė
104. Tegyvuoja meilė!
105. Trylika
106. Užrašų knygutė
107. Valgyk, melskis, mylėk
108. Vanduo drambliams
109. Viena diena
110. Čarlio Sen Klodo mirtis ir gyvenimas
111. Įsikūnijimas
112. Šalin rankas nuo Misisipės
113. Šindlerio sąrašas
114. Žalioji mylia
115. Žinutė butelyje
116. Žmonių vaikai