Guitar, guitar

Žadėjau, bent kažkam, paskelbti laimėjusį darbą - darbą žmogaus, į kurio rankas atiduosiu gitarą :) Atleiskit, kad teko luktelėti ilgėliau - savaitgalis išpuolė labai užimtas, ir niekaip nespėjau įdėti darbo bei parašyti, kodėl pasirinkau šį darbą :)
Taigi, manau, kad šis darbas pasirodė man labiausiai artimas. Artimas pasirodė ir žmogus, į kurio rankas iškeliaus gitara. Atiduodu gitarą ramia širdimi - tai ir yra svarbiausia :)

Malonaus skaitymo :)

Labas,

Kai pamačiau Tavo įrašą, be galo nustebau... Kaip galima dovanoti tokį daiktą, kaip gitara? Juk instrumentas, bent jau man, yra tas pats, kas dalelė sielos! Juk tu juo groji, tavo pirštų pagalvėlės kasdien liečia stygas, tavo ausis pasiekia tų stygų muzika – kaip galima savanoriškai to atsisakyti? Juk gitara kaip vaikas, kitas juk nepakeis buvusio prieš tai....

Bet svarbiausia ne tai – aš labai nudžiugau. Gitara jau seniai sukosi mano mintyse. Groti išmokau prieš trejus – ketverius metus, tačiau nuosavo instrumento taip ir neįsigijau. Vis skolinuosi iš draugės, mokytojos... Muzika man yra šis tas daugiau nei vien tik laisvalaikio praleidimas, tai ir nusiraminimas, ir poilsis, ir būdas išreikšti save, savo emocijas...

O mano gyvenimas – ne iš lengvųjų. Išties, gitara man jau seniai įgavo kitą prasmę negu vien tik gitara. Šis instrumentas visuomet buvo mano brolio svajonė. Deja, mano brolis žuvo autoavarijoje. Rodos, kasdienybė, tačiau net žinojimas, kad daugybė žmonių taip miršta keliuose nepalengvina to skausmo.  Širdį vis tiek drąsko ilgesys. Ir kai matau ką nors grojant, visuomet prisimenu jį. Kartais atrodo, kad jeigu turėčiau gitarą, galėčiau pagaliau įgyvendinti tai, ko nespėjo jis. Juk visada taip buvo – vyresnysis brolis ir jaunesnioji sesutė. Iki vieno vakaro, nepasirinkto saugaus greičio, nesuvaldytas automobilis ir viskas. Nebėra.

Pamenu, kaip verkė mama, tėtis, kaip verkėm visi, kai sužinojom, kas nutiko. Mama suklupo tarpduryje. Teta, kuri pranešė šią baisią žinią, bandė ją pakelti.  Teta dirbo klinikose, priėmime, į kurį ir buvo atvežtas mano brolis. Atvežtas dar gyvas, tačiau greitai jo siela iškeliavo kitur.

Kodėl aš noriu gitaros? Nes tikiu, kad šis instrumentas padės man susitaikyti su tuo, kas nutiko. Tikiu, kad padės brolį prisiminti ne su ašaromis, o su šypsena. Taip pat žinau, jog tau irgi yra tekę išgyventi panašią situaciją, laidoti savo brolį, todėl tikiu, kad puikiai suprasi mane. (Apie tavo brolį papasakojo Simona, kuri ir parodė man šį įrašą)

Nežinau, ką dar parašyti – čia nėra penkių šimtų žodžių. Galbūt išties davei per didelius rėmus, nes ne visada reikia daugybės žodžių pasakyti visai esmei. Tiesiog aš jo pasiilgau labai pasiilgau, norėčiau nesiilgėti, bet negaliu. Norėčiau tą vakarą būti buvusi kartu su juo, nesvarbu kur – toje mašinoje, jo kambaryje ar svetainėje prie televizoriaus. Tačiau laiko negaliu atsukti. Galiu tik gyventi toliau ir optimistiškai žvelgti pirmyn – siekti karjeros, siekti išsilavinimo, siekti gitaros.  Žinoma, galiu ir nusipirkti ją, tačiau kodėl gi nepasinaudojus proga gauti kažką, kas be medienos ir stygų turi dar ir prisiminimus?

Tai, manau, kad daugiau nelabai turiu ką ir pasakyti. Tikiuosi, turbūt kaip ir visi kiti, gauti šią gitarą. Nepyk, kad nėra tos apatinės žodžių ribos. Tačiau jau pritrūkau žodžių, o kvailysčių rašyti – nenoriu.

Su pagarba,

Kamilė