Niom niom vasara

Iiiir man tipo tipo reiktų mokintis istoriją... Bet... Pasidalinsiu labai labai paprastu ir skaniu receptuku. Vasarišku. Kiemo darbininkai sakė, kad galutinis rezultatas net kvepia kaip vasara. Tai va.

Jums reikės:

• Pieno
• Cukraus
• Miltų
• Kiaušinio
• Braškių

Gaminimas:

Pirmiausia pasiimame produktus, reikalingus tešlai

Juos, bent jau aš, maišau tokia tvarka - dedu tris kupinus šaukštus miltų į dubenį, tada įdaužiu kiaušinį ir maišau visą šitą masę, kol miltų lieka nebedaug. Tada pilu pieno ir dedu cukraus - pieno pilu tol, kol tešla pasidaro skysta, tinkama kepti lietiniams.

Į keptuvę pilu aliejaus, labai nedaug, kad pasiskirstytu po visą, gerai pakaitinu ir kepu.

Tuo tarpu, kol kepa blynai, nusiplaunu iš daržo parsineštas braškes

Čia jų daugiau, negu aš panaudojau, bet juk braškės skanios ir taip :) Jas sutrinu, įdedu truputėlį cukraus.

Blynus nepamirštu apversti, verčiu į lėkštę, ir truputėlį atvėsusius sulankstau į trikampius, dedu į lėkštę, pilu trintų braškių, ir - skanaus!

Jau buvau pasiilgusi tokio maisto! O istorija... ech. Anksčiau ar vėliau teks pasimokyti ;/ Ir sėkmės visiems, kurie rytoj taip pat laikys egzaminą ;)

Nothing but everything

Kartais būna labai sunku. Po tiesiog tobulų mėnesių kartu aš vėl... viena. Klausiu savęs, kodėl tiek daug kartų bandžiau jį atstumti, jeigu jis man toks brangus. Bet nežinau. Tiesiog niekas neužgydo mano širdies, niekas neištrina praeities iki galo. Ir būdama su juo, aš vėl, vėl ir vėl mintimis sugrįžtu į praeitį, į tas tobulas akimirkas su savo pirmuoju...

Keista. Keista po tiek laiko vis dar prisiminti jį. Prisiminti kai kurias smulkmenas. Prisiminti, kaip į jo delną įspraudžiau raktų pakabuką. Jo pasakytus žodžius, frazes, lūpas ant mano lūpų. Ar kas nors, kas nors šiame pasaulyje sugebės jį ištrinti? Pakeisti? Ar kas nors padės pamiršti jo vardą, pavardę, telefono numerį, jo daiktus, jo namų kvapus. Kartais atrodo, kad vis dar pamenu kiekvieną smulkmeną. Kaip buvo apstatyti kambariai, kokios spalvos buvo baldai, daiktai, rodos, pamenu, net kokios spalvos buvo mūsų patalynė...

O tada atsirado Jis. Kažkada prašė jo vardo neminėti. Bet po velnių, kodėl turėčiau slėpti? Atsirado Tomas. Kodėl prasidėjau su juo? Galbūt buvau pavargusi nuo buvimo vienai. Galbūt reikėjo glėbio. Viskas tebuvo žaidimas, tebuvo buvimas kartu dėl buvimo, kol vieną rytą pabudusi, supratau kad man tai - šis tas daugiau. Kad ilgiuosi jo kiekviena savo kūno ląstele. Kad tik su juo pamirštu savo praeitį. Kad myliu. Kad vėl myliu.

Bijojau. Kadangi pabaiga buvo nulemta iš anksto. Nuo pat pirmos dienos kartu pabaiga buvo aiški. Aš išskrisiu, jis liks, gyvenimo keliai pasuks skirtingomis kryptimis. Buvo skaudu nuo pat pradžios, bet pasidaviau tai srovei. Nesipriešinau. Buvau, buvau laiminga. Vėl laiminga po tokio ilgo laiko tarpo.

Ir kai atėjo laikas pasakyti "sudie", supratau, kad negaliu. Kad man per sunku. Paleidžiu jį. Stengiuosi nesigręžioti į tai kas buvo. Stengiuosi nežiūrėti atgal. Pažįstu save, velniškai gerai pažįstu save ir žinau, kad negaliu vėl taip suklupti. Tačiau vėl skęstu...

Maniau, bus lengviau. tikėjausi, kad bus skaudu, tačiau negalvojau, kad vėl atsidursiu toje duobėje, kai nebesinori nieko. Kai neturi jėgų ką nors daryti. Kai vargina net kvėpavimas. Tačiau aš vėl ten pat. Gaila, kad šįkart tikrai ne laiku.

Tada buvau moksleivė. Jokių egzaminų, nieko. Nereikėjo galvot apie ateitį. Tačiau dabar turiu tvarkyti dokumentus, ieškotis darbo, ruoštis egzaminams. O aš vos prisiverčiu rytą pabusti. Bandau dirbti, tačiau viskas velniškai sekina. Bandau džiaugtis, tačiau velniškai sunku. Bandau susikaupti, tačiau nepajėgiu. Bėgu nuo žmonių. Nuo draugų. Apsimetu vos prašnekančia, kad tik išvengti bet kokio pokalbio telefonu. Galiausiai juos vėl išjungiu. Ignoruoju žinutes. Tyliai svarstau, gal tyčia taip elgiuosi. Gal tyčia bandau viską sugadinti, kad likti čia, Lietuvoje, su juo. Tačiau puikiai suprantu, kad tai taipogi ne išeitis. Kad čia, net su juo, niekada nebūsiu iki galo laiminga. Ir vistiek nepajėgiu plaukti. Vis tiek nepajėgiu pakilti. Vis tiek skęstu.

Išties, su Tomu buvo visko. Buvo pykčių. Buvo gražių akimirkų. Buvo principų, buvo kompromisų. Matyt, toks jau tas gyvenimas - niekada negali būti pastovus, net jeigu mums to ir reikia. Buvo laikas, kai galvojau apie Adomą ir lyginau juos. Nepasakyčiau, kad jie labai skiriasi. Galbūt tiesiog Adomas buvo per daug pasiaukojantis, tiesiog suprasdavo mane iš pusės žodžio ir nereikėdavo nieko daugiau. O Tomas per dažnai klausdavo "kodėl". Tačiau abu mokėdavo stipriai apkabinti. Abu mokėdavo laiku pabučiuoti, pažvelgti į akis. Ir galbūt su Adomu galėdavau šnekėti kiauras naktis, galbūt jam nereikėdavo nieko daugiau, tik gulėti kiaurą parą apsikabinus, tačiau Tomas turėjo savo žavesio su tuo nenustygimu vienoje vietoje. Jie skirtingi kaip diena ir naktis. Tačiau kartu ir tokie panašūs, tarsi būtų nulipdyti iš vieno molio.

Jei galėčiau rinktis, klausia manęs draugė, su kuriuo būčiau? Jei dabar galėčiau turėti bet kurį iš jų, su kuriuo būčiau?

Svarstau. Mąstau. Ir suprantu, kad nebūčiau su nei vienu. Kodėl?

Adomą pažinojau tada. Prabėgo jau daug laiko. Prabėgo beveik... trys metai. Jis kitoks. Nebe toks pats, kokį pamenu. Galbūt šiek tiek svetimas man. Ir jeigu aš mylėjau TĄ Adomą, nereiškia, kad gebėčiau pamilti ir šį.

Tomo niekada nepažinau iki galo, nes jis pats neleido man jo pažinti. Jis vis dar yra didelė paslaptis, vis dar nesuprantu jo iki galo. Ir kartais pagalvoju, kad su juo sunku ne ką mažiau negu be jo.

Atsakau, kad būčiau viena. Draugė juokiasi. Sako, kad esu kvaila, nes myliu abu ir nei vieno nesugebu paleisti. Galbūt ji teisi.

Jaučiuosi labai išsibarščiusi. Rytoj suknistas matematikos egzaminas, o be miegojimo ir valandžiukės lauke nieko daugiau ir nenuveikiau. Na, kėpsojau prie pc ir tiek. Reiktų susikaupti, ruoštis, pašnekėti su brolio žmona, suderinti reikalus dėl UK, tačiau neprisiverčiu pajudėti. Žmonės vargina. Norisi vienumos. Užsidaryti, pasislėpti, kaip tada, prieš dvejus su puse metų. Atsigulti ir niekada nepabusti.

Keistas tas gyvenimas. Duoda žmones tada, kai mums jų reikia. Tačiau kai tik tampame pakankamai stiprūs keliauti vieni, mūsų pakeleivius nuveda į šalį. Mano stotelė ilgesys. Įdomu, kada atvažiuos autobusas. Įdomu, kur jis nuveš. Nes šiuo metu esu nepajėgi eiti.

Reikia kažko, kas padėtų susidėlioti save. Tačiau kaip ir... nieko nėra. Kaip visada. Savi nesupras. Svetimi nesupras. O tai, kas viduje, velniškai slegia. Rodos, kas tie išsiskyrimai. Nothing. Bet kartu ir everything. Nes kad ir žinant jog gyvenimas ties tuo nesibaigia, širdį skauda.

Laikas užgydo žaizdas. Tačiau randus vis tiek palieka. Tai žinau daug geriau, nei norėčiau žinoti.

Kai susirinksiu save iš tūkstančio šukelių, aš grįšiu stipresnė, nei išėjau.

Guitar, guitar

Žadėjau, bent kažkam, paskelbti laimėjusį darbą - darbą žmogaus, į kurio rankas atiduosiu gitarą :) Atleiskit, kad teko luktelėti ilgėliau - savaitgalis išpuolė labai užimtas, ir niekaip nespėjau įdėti darbo bei parašyti, kodėl pasirinkau šį darbą :)
Taigi, manau, kad šis darbas pasirodė man labiausiai artimas. Artimas pasirodė ir žmogus, į kurio rankas iškeliaus gitara. Atiduodu gitarą ramia širdimi - tai ir yra svarbiausia :)

Malonaus skaitymo :)

Labas,

Kai pamačiau Tavo įrašą, be galo nustebau... Kaip galima dovanoti tokį daiktą, kaip gitara? Juk instrumentas, bent jau man, yra tas pats, kas dalelė sielos! Juk tu juo groji, tavo pirštų pagalvėlės kasdien liečia stygas, tavo ausis pasiekia tų stygų muzika – kaip galima savanoriškai to atsisakyti? Juk gitara kaip vaikas, kitas juk nepakeis buvusio prieš tai....

Bet svarbiausia ne tai – aš labai nudžiugau. Gitara jau seniai sukosi mano mintyse. Groti išmokau prieš trejus – ketverius metus, tačiau nuosavo instrumento taip ir neįsigijau. Vis skolinuosi iš draugės, mokytojos... Muzika man yra šis tas daugiau nei vien tik laisvalaikio praleidimas, tai ir nusiraminimas, ir poilsis, ir būdas išreikšti save, savo emocijas...

O mano gyvenimas – ne iš lengvųjų. Išties, gitara man jau seniai įgavo kitą prasmę negu vien tik gitara. Šis instrumentas visuomet buvo mano brolio svajonė. Deja, mano brolis žuvo autoavarijoje. Rodos, kasdienybė, tačiau net žinojimas, kad daugybė žmonių taip miršta keliuose nepalengvina to skausmo.  Širdį vis tiek drąsko ilgesys. Ir kai matau ką nors grojant, visuomet prisimenu jį. Kartais atrodo, kad jeigu turėčiau gitarą, galėčiau pagaliau įgyvendinti tai, ko nespėjo jis. Juk visada taip buvo – vyresnysis brolis ir jaunesnioji sesutė. Iki vieno vakaro, nepasirinkto saugaus greičio, nesuvaldytas automobilis ir viskas. Nebėra.

Pamenu, kaip verkė mama, tėtis, kaip verkėm visi, kai sužinojom, kas nutiko. Mama suklupo tarpduryje. Teta, kuri pranešė šią baisią žinią, bandė ją pakelti.  Teta dirbo klinikose, priėmime, į kurį ir buvo atvežtas mano brolis. Atvežtas dar gyvas, tačiau greitai jo siela iškeliavo kitur.

Kodėl aš noriu gitaros? Nes tikiu, kad šis instrumentas padės man susitaikyti su tuo, kas nutiko. Tikiu, kad padės brolį prisiminti ne su ašaromis, o su šypsena. Taip pat žinau, jog tau irgi yra tekę išgyventi panašią situaciją, laidoti savo brolį, todėl tikiu, kad puikiai suprasi mane. (Apie tavo brolį papasakojo Simona, kuri ir parodė man šį įrašą)

Nežinau, ką dar parašyti – čia nėra penkių šimtų žodžių. Galbūt išties davei per didelius rėmus, nes ne visada reikia daugybės žodžių pasakyti visai esmei. Tiesiog aš jo pasiilgau labai pasiilgau, norėčiau nesiilgėti, bet negaliu. Norėčiau tą vakarą būti buvusi kartu su juo, nesvarbu kur – toje mašinoje, jo kambaryje ar svetainėje prie televizoriaus. Tačiau laiko negaliu atsukti. Galiu tik gyventi toliau ir optimistiškai žvelgti pirmyn – siekti karjeros, siekti išsilavinimo, siekti gitaros.  Žinoma, galiu ir nusipirkti ją, tačiau kodėl gi nepasinaudojus proga gauti kažką, kas be medienos ir stygų turi dar ir prisiminimus?

Tai, manau, kad daugiau nelabai turiu ką ir pasakyti. Tikiuosi, turbūt kaip ir visi kiti, gauti šią gitarą. Nepyk, kad nėra tos apatinės žodžių ribos. Tačiau jau pritrūkau žodžių, o kvailysčių rašyti – nenoriu.

Su pagarba,

Kamilė