O stai ir as!
Išties, visai čia ne pasirodyti ar pasimaivyti atėjau, bet kadangi čia toks įdomus reikalas, reik pasirodyt, kas per viena esu.
Paprasta, tikrai neypatinga, didelių skruostukų, šviesių plaukų, šviesaus veido, žalių akių mergyčka ir tiek. Lietuvoj, kiek save pamenu, visada buvau ta tokia paprastutė kukli mergaičiukė, dažytis aš nemėgstu, na, nebent lūūūpas. Tai ir buvau pilka pelytė, niekam nesvarbi, niekam neįdomi, niekam nereikalinga. Komplimentai tik fyfutėms ir toms, kurioms vieta ant žurnalų viršelių. O man, paprastutei mergaičiukei, nieko tokio gyvenime negirdėjus nieko galbūt ir nereikėjo.
O tada aš atvažiavau čia. Išties, Angliją kartais norisi palyginti su kitu pasauliu. Tiek komplimentų, kiek aš čia išgirdau per 38 dienas, turbūt, negirdėjau per visą savo gyvenimą. Aš ir miela, ir graži, ir draugiška, ir žavi, ir linksma, ir mano skruostukai mieli, ir mano šukuosena faina, o akcentas panašus į olandės ar amerikietės - nei vienas čia sutiktas nepasakytų, kad aš lietuvaitė! Nebūna dienos, kai neišgirsčiau gero žodžio. Kartais tai tebūna gatvėj sutiktas nepažystamasis, kuris brūkšteli per ranką ir man atsisukus pasako ką nors mielo. Kartais tai draugai ar draugų draugai. Čia žmonės šiltesni, jiems negaila gražių žodžių, jiems visiškai negaila pirmą kartą matomai merginai nupirkti kavos ar šiaip kokio nors gėrimo.
Lietuva, bent dabar, man atrodo šiek tiek per daug paniurusi. Gyvendama ten niekada nemylėjau savęs, na, gal tik trupučiuką, o čia aš save pamėgau. Nebebijau būti tuo, kuo esu - nebegalvoju, ką pamanys kiti, elgiuosi laisvai, nesuvaržytai, per tą pusantro mėnesio supratau, kokia daugybė žmonių dabar supa mane ir kaip gera su jais. Namo nereikia eiti, nes kas vakarą draugės vaikinas parveža iki pat namų. Nepasitiki, sako, čia naktimis gatvėse visokie klaidžioja. Ir man gerai, ir visiems gerai.
Aišku, kad aš myliu Lietuvą ir visa širdimi ja didžiuojuosi. Kartais. Kai ji to verta. Jau minėjau, bet pasikartosiu - I like England, but I love Lithuania. That's the difference.
Ir šiaip, tokiomis akimirkomis kaip ši, kai grįžti namo po ilgos dienos, visas kupinas gerų emocijų, šypsenų, gražių žodžių, apkabinimų... Juk taip gera, taip smagu širdy. Norisi tik šypsotis ir net užmiegant šypsaisi.
Tikiu, kad ir Lietuvėlė atsigaus, kad ir Lietuvoje išmoksime dovanoti geras emocijas, šypsenas... Tik jaučiu, kad mano vieta čia, kad man čia gerai, labai gerai, kad čia atradau save, tą savo dalį, kurios taip ilgai ieškojau. Čia jaučiuosi pilna, jaučiuosi savimi, esu tuo, kuo noriu būti ir nebebijau kitų nuomonės. Ne ne, neskatinu bėgti iš Lietuvos, tiesiog kažką reikia daryti. Nes taip, kaip yra Lietuvoje, nėra gerai ;/
Tai ką, gana čia pliurpsėti, eisiu miegoti ;)
Good night sleep tight!
