Kartais taip jau būn. Daug betvarkės pas mane gyvenime. Daug minčių, todėl vis ramybės nein rast. Užtat įsimylėjau. Turbūt.
Laukiu nesulaukiu kol teta išvažiuos į Lietuvą. Susirenku šmutkes, ir pas Brigitą. Nes čia kareivinių režimas, o aš dar turiu rast laiko ir darbui, ir draugams, ir dabar - vaikinui. Žmogui, kurio glėbyje užmiegu, pabundu, kuris vidury nakties daro man kavą ar arbatą, kuris rytą keliasi tyliai ir palieka savo raktus nuo buto, kuris visada išklauso, supranta, nesmerkia mano vaikiškumo ir tiesiog būna šalia, kai reikia.
Keista yra nebūti vienai. Kai vis dar nepamirštu Tomo, tikrai keista. Kartais mintyse juos truputį lyginu, bet stengiuosi to nedaryti ir būti laiminga dabar.
Tuos zodzius rasiau jau seniau. Dabar palaimingos busenos sedziu savo naujuose namuose su savo vaikinu ir ziuriu filma. Na, jis ziuri, o as sau ramiai sedziu prie pc ir taip sakant absoliuciai nieko gero neveikiu ir net nesiruosiu veikti. O kam? Tai buvo gan ilga diena, dirbau, basciausi po Londona su drauge, o galiausiai, kai nusprendziau atsipusti, prisistate mano mieliausiasis ir nedave ramybes su savo istorijom ir demesio troskimu.
Jau pamilau sia sali. Net nebeisivaizduoju saves kitur, kitoj vietoj. Jo namai mieli, man patinka. Kambarys mazas, bet jaukus. O svarbiausia, salia kasnakt miega geras, man artimas ir svarbus zmogus. Svelnus, rupestingas. Nakti snekejomes, ir taip graziai nuskambejo zodziai ''As noreciau, kad butum mano vaiku mama''... Aisku aisku, pirmiausiai mokslai, studijos ir visa kita, zinau zinau jauna kvailiuke esu, noriu begt ir skubu gyvent, bet tokia jau as esu ir svarbiausia, kad as esu laiminga! Ne ne, pilvuko neauginu, vaikucio nelaukiu, na, nebent Brigitos, bet jau septyni menesiukai jai ir jos pilvukui :)
Siaip tai cia pagaliau grazus orai ir saulute nebenusileidzia is dangaus zemyn, tai gerai. Nes pasiilgstu kartais to tokio Lietuvisko oro, kai karsta, leki i papludimi, issitiesi sauleje ir nedarai nieko. Va.
Vis nepabaigiu sio iraso, vis neprisiruosiu. Ka tik su Brigita pavalgem balandeliu. Uzkirtom lietuviskai ir stipriai. Lauke vel islindo saulute, nelijo, bet diena apsiniaukusi buvo. Mintys sukasi tik apie ji, bet stengiuosi nebegalvoti. Nes galvojant sunku, o dar kai zinau kad si naktis bus be jo...
DIenos bega greitai. Vasara jau i pabaiga... Ziuresim, ka atnes ruduo, kai pasibels i duris.
Iseinu su taika, su taika ir sugrisiu.
Buciuoju, apkabinu, iki kito susirasymo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą