tip tap pavasaris

Ir jūs žinot, aš vėl tikiu. Keista, ar ne? Ir tikiu tik vieno žmogaus dėka. Jo glėbyje galiu pasislėpti. Jo glėbyje jaučiuosi saugi. Jo rankos, jo pirštai tarp mano pirštų... Meh, juk tiek nedaug man tereikia, kad būčiau laiminga. Kiekviena šita smulkmena, kiekvienas jo prisilietimas mano viduje uždega dar vieną laimės žvakutę.
Mano tėtis man pasakodavo istoriją apie žmones. Jie - tarsi šventyklos. Išgyvenimai - tarsi vienuoliai. Jausmai - tai žvakelės. Ir kiekvieno žmogaus viduje, toje šventykloje, tos žvakelės dega. Kartais vienuoliai jas užgesina. Kartais pakeičia naujomis. Tai štai. Buvimas su Juo mano viduje atneša daug mažyčių laimės žvakučių.
Ir šįkart aš nenoriu paleisti to, ką likimas man davė. Nė už ką.

O šiaip jau, jeigu labai rimtai, tai aptingau paskutiniu metu. Reiktų daryti skaidres, nes jau trečiadienį jų reikia, bet doooh, tempiu paskutinei minutei :>

Labanakt, pasauli. Labanakt, katine, snaudžiantis ant mano kelių, ir kate, snaudžianti man už nugaros.

Sleep tight.