Gyvenimo prasmė. Tai labai asmeniškas dalykas. Kiekvienam ji vis kažkas kito.

Aš manau, gyvenimo prasmė yra kartu ir gyvenimo tikslas - o tikslai turi tokią savybę, pasiekus vieną, atsiranda kitas. Tik taip, nuosekliai judėdami pirmyn, mes ir gyvename. Kūdikėliai, darželinukai, mokinukai, paaugliai, studentai, pamažu užaugame, o galiausiai vistiek pasenstame. Būdami maži norime į mokyklą, po to į universitetą, po to į darbą - kai prasideda darbas, jau nebenorime jo dirbti, norime atostogų, po atostogų norime vestuvių, po vestuvių vaikų, po vaikų sielos ramybės... Užburtas ratas, nenutrūkstamas judėjimas į priekį.

Gyvenimo prasmė ir yra visame tame judėjime, kuris neturi jokio stabtelėjimo, jokios aiškios tiesės, kad galėtume pasakyti, jog juda pagal tokią ar tokią formulę. Kreivė juda taip, kaip ji nori, kaip jai šauna į galvą, priklausomai nuo vėjo, noro, galimybių ir žmogaus, kuriai ta prasmės kreivė priklauso. Prasmė yra tame stebukle, tame kreivės atsiradime ir staigiame, be jokios priežasties, nutrūkime. Juk kiekvienam iškyla klausimas, kodėl gi žmogus turėtų sirgti, kodėl turėtų pasenti ir numirti? Arba kodėl turėtų žūti avarijoje? Kodėl turėtų mirti vaikai? Kodėl turėtų mirti dar negimę vaikai? Niekas nežino tikrojo atsakymo. Taip pat kaip niekas nežino, kodėl dvi ląstelės susijungia, dauginasi ir išauga į žmogų. O ar įsivaizduojate, koks išties tai sudėtingas procesas? Dvi ląstelės, iš visiškai skirtingų (bet kartu ir panašių) organizmų atsiduria greta reikiamu momentu. Tada kažkokiu stebuklingu, neatkartojamu būdu, būdu jos tampa žmogumi.

Visas gyvenimas yra nenutrūkstamas judėjimas. Nuo tikslo prie tikslo, nuo pasirinkimo prie pasirinkimo. Nuo galimybės prie galimybės, nuo nuotaikos prie nuotaikos, nuo žmogaus prie žmogaus... Niekada nesustojanti veiksmų grandinė, nenutrūkstanti kreivė, ir visuose septyniuose milijarduose žmonių nerasi dviejų visiškai sutampančių.

Gyvenimo prasmė ir yra šiame gyvenimo stebukle. Tai, ką žmonija sukuria - laikrodis, kompiuteris, namas, kėdė, kelias - bet kas, visa tai galima sutaisyti, "prikelti naujam gyvenimui". Tačiau žmogaus nesutaisysi. Nesuremontuosi. Yra tik vienas vienintelis šansas patirti gyvenimą. Ir niekada nereiktų jo pražiopsoti. Kiekvienas tai daro savaip - vienas keliaudamas, kitas kurdamas šeimą, trečias sėdėdamas laboratorijoje. Tai visiškai nesvarbu. Svarbu išnaudoti šią galimybę, išnaudoti šį šansą.

Išties tai panašu į loteriją - tik loterijoje yra terminai. Praėjus tam tikram iš anksto numatytam laiko tarpui tu šanso laimėti jau nebeturi. O čia, gyvenime, tu nežinai, kada gi pasibaigs šita tavo galimybė, po metų, po dešimties, septyniasdešimties, o gal rytoj? Tu negali pasakyti, negali net nuspėti. Todėl reikia gyventi dabar.

Gyvenimo prasmė - visi jos taip ieško, o ji visai čia pat. Gyvenimo prasmė yra kiekviename iš mūsų, ant kiekvieno kampo. Tai mūsų tikėjimas, viltys, norai ir tikslai, tai mūsų meilė ir neapykanta, mūsų skausmas ir laimė, mūsų džiaugsmas ir liūdesys. Tai lietus, saulė, debesys, paukščiai, medžiai, keliai... Nesvarbu, ką pavadinsime gyvenimo prasme - svarbu KAIP nugyvensime savo gyvenimą. Svarbu KO jame pasieksime, KĄ nuveiksime, ir KAIP išeisime - su šypsena, kad padarėme daug, bent pusę tiek, kiek norėjome, ar su skausmo pilnomis akimis, kad vis gi nespėjome?..